Didžioji dilgėlė priklauso dilgėlinių (Urticaceae) šeimai. Tai gerai visiems pažįstama daugiametė, įkyri piktžolė. Auga derlingoje, humusingoje dirvoje, ypač sodybų patvoriuose. Tačiau jau nuo viduramžių dilgėlės kaip vidiniai vaistai pradėtos vartoti esant kraujavimams, o ypač nenormalioms ir gausioms menstruacijoms gydyti ir šlapimui skatinti (diūreticum). Vaistinei žaliavai (Folia Urticae, Herbą Urticae) lapai skinami augalams pradėjus žydėti; džiovinami natūraliai — pavėsyje.
Dabartiniu metu į dilgėlės žiūrima kaip į polivitamininį, remineralizuojantį ir haemostatinį augalą. Augale randama vitaminu A, ir K. 15—17 mineralinių druskų, gliukozido, kuris dar ne visiškai ištirtas, chlorofilo, karotino, skruzdžių rūgšties ir fitolio. iš kurio sintetinamas Klininiais stebėjimais Oferdiukovas ir kiti patvirtino, kad dilgėlių ekstraktas efektingai stabdo kraują, jis gali pakeisti Extractum ’Secale cornuti. Bendrai dilgėlių preparatų hemostatinis veikimas yra efektingas ir neturi pašalinio veikimo. Pagal prof. Mušinskį dilgėlių šaknys (Radix Urticae) sėkmingai vartojamas sergant inkstų akmenimis.
Literatūroje randama nurodymų, kad dilgėlių užpilai bei nuovirai gerai tinka galvai plauti — sulaiko plaukų slinkimą.
