Sibire, Altajuje, Kaukaze, pagaliau ir Pabaltijyje pamiškėse pasitaiko krūmas, kuris vaizdingai vadinamas sibiriniu ananasu. Tai ir yra šaltalankis. Šaltalankį gyventojai pažįsta nuo senų laikų. Senovės Graikijoje jaunomis šakelėmis ir lapais buvo gydomi sergantys arkliai: arklių masė greitai padidėdavo, jų kailis pradėdavo žvilgėti, o tai ir buvo dingstis pavadinti augalą — hippos — arklys, palas — žvilgantis. Šaltalankis savaime auga upių pakrantėse, kalnų slėniuose, drėgnose smėlėtose vietose. Daug jėgų ir energijos atidavė Sąjunginio vitaminų mokslinio tyrimo instituto darbuotojai tirdami šaltalankio uogų biologines savybes.
Paprastai kitoms uogoms ir 5° C šalčio pakanka, kad jos sušaltų, o šaltalankiui šis šaltukas nieko nereiškia — jo uogos išlieka minkštos. O tai yra dėl to, kad jų minkštime gausu aliejaus. Šaltalankio uogos renkamos vėlai rudenį ir net žiemą. Negalima pjauti šakelių su vaisiais, nes tai negrįžtamai žaloja krūmus ir ilgam išnaikina šio vertingo augalo sąžalynus. Pastaruoju metu išvesta naujų vertingų šaltalankio veislių: Altajinis, Katunės Dovanos, Sajaninis, Daūrinis ir daug kitų. Išvesta tokių veislių, kurių uogos turi vaiskotį, o tai palengvina prinokusių uogų rinkimą. Pastaraisiais metais šaltalankis tapo gana populiariu nereikliu augalu Baltarusijos sodininkystėje. Kuo gi garsus šis „sibirinis ananasas”? Šaltalankio vaisiai yra malonaus saldžiarūgščio skonio, turi savotišką ananasų aromatą.
Dar XVIII amžiuje Sibiro gyventojai juos vartojo uogienėms, kisieliams, džemui, sultims, želė, marmeladui, užpilams, trauktinėms. Anot amžininkų, dauguma šių gaminių turi labai gerą skonį. Uogų minkštime, be riebalų ir vitaminų, yra cukraus ir organinių rūgščių, dėl to, ypač kai yra ribotas vaisinių augalų veislių asortimentas Sibire, jos yra labai vertingas dietinis produktas. Šaltalankio uogos gerai išsilaiko sušaldytos, neprarasdamos gero skonio ir gydomųjų savybių. Liaudyje paprastas vaisių nuoviras vartojamas skrandžio ligoms gydyti. Vaisiai, užplikyti kartu su lapais, vartojami kaip vaistas nuo reumato. Kai slenka plaukai ir plinkama, taip pat kosmetikoje nuovirai iš šaltalankio vaisių ir šakelių geriami ir vartojami išoriškai. Šaltalankio lapai turi rauginių medžiagų ir kartais vartojami odai rauginti.
Augalo žievėje yra medžiagos, pasižyminčios tam tikru antinavikiniu aktyvumu, o tai, be abejo, padės kovoti su tokia žiauria liga, kaip vėžys. Per paskutiniuosius 20-25 metus šaltalankis įgavo didelės reikšmės liaudies ūkyje dėl to, kad jame yra vitaminų ir aliejaus kompleksas. Abrikosuose, persikuose, moliūguose ir kituose augaluose taip pat yra daug aliejaus, tačiau aliejaus yra tik jų kauliukuose, o šaltalankyje — pačiame uogų minkštime ir sėklose. Šaltalankio aliejus tapo toks populiarus, kad jį žmonės pradėjo vartoti be gydytojo nurodymo sergant visomis ligomis ir bet kokiais kiekiais, laikydami jį panacėja nuo visų Pramoniniu būdu šaltalankio aliejus pradėtas gauti pirmą kartą pasaulyje pas mus, Tarybų Sąjungoje. Jis gaunamas laipsniškai pakeičiant kitais augaliniais aliejais (rafinuotu saulėgrąžų, alyvų, kukurūzų).
Šaltalankio aliejus — raudonai oranžinės spalvos skystis su būdingu šaltalankio vaisiams kvapu ir skoniu. Aliejaus savybės priklauso nuo šaltalankio veislės, rinkimo laiko ir vietos, jo gavimo būdo. Vaistinį šaltalankio aliejaus veikimą Iemia jame esančios biologiškai aktyvios medžiagos: dažinės, hormoninės, riebiosios rūgštys, vitaminai C, A, Bi, B2, P, K ir kt. Jame rasta tokių mikroelementų, kaip kobaltas, nikelis, vanadis, manganas, sidabras, varis, geležis, silicis. Atlikti bakteriologiniai tyrimai parodė, kad šaltalankio aliejus pasižymi ryškiomis antimikrobinėmis savybėmis, dideliu biologinių aktyvumu, jis paspartina opų, žaizdų gijimą, stimuliuojančiai veikia gydant trofinius ir spindulinės kilmės pažeidimus. Šaltalankio aliejus sėkmingai vartojamas ginekologinėje praktikoje įvairiems vietiniams pažeidimams gydyti.
Oftalmologijoje aliejus vartojamas esant nudegimams, sergant keratitais ir kitomis, ypač akies priekinės dalies, ligomis. Gausiais tyrimais, kurie buvo atlikti daugelyje šalies klinikų, nustatyta, kad jis yra efektyvus opaligei gydyti, bet tinka ne visiems ligoniams. Kai yra padidėjęs skrandžio turinio rūgštingumas, būtina neutralizuoti šaltalankio aliejų degtąja magnezija arba sodos tirpalu. Aliejaus vartojimas negelbsti ligonio nuo vėlesnio opaligės paūmėjimo. Praktinis šaltalankio aliejaus vartojimas parodė, kad preparatas, sergant kai kuriomis ligomis, yra efektyvus, jam būdingos ryškios terapinės savybės, todėl vertas rimto dėmesio. Tačiau būtina atsiminti, kad kai kurie ligoniai jo nepakelia.
Šaltalankio aliejaus įtakos medžiagų apykaitai eksperimentiniai tyrimai parodė,kad jį vartoti galima tik būtinai pagal gydytojo nurodymą, nes nekontroliuojamas aliejaus vartojimas sergant kepenų ligomis, ypač vartoj ant dideles dozes, dar labiau pažeidžia kepenų audinį, jo taip pat negalima vartoti sergant ūminiais cholecistitais, kasos ligomis
