Lie 18, 2019
2013 Views

Šviežias mėšlas ir drėgmės perteklius gvazdikams kenkia

Written by

Tikrieji gvazdikai (D. caryophyllus L.). Pas mus auginami kaip dvimečiai augalai. Pagal Vaismantelį (Weissmantel) jie skirstomi į dvi grupes: 1) žydinčius vieną kartą ir 2) remontantinius.

Pirmai grupei priklauso: a) paprastieji sodo gvazdikai (Landnelken), b) Vienos nykštukiniai gvazdikai (Wiener Zwergnelken), c) Grenadiniai (Granatnelken), d) ankstyvieji Nicos gvazdikai ir kt. Antrai grupei priklauso: Tiž de Fer (Tige de Fer) ir Reginos gvazdikai, tačiau jie pas mus mažai žinomi.

Pas mus labiausiai išplitę Grenadiniai. Jie sėjami gegužės mėn. pabaigoje birželio mėn. pradžioje šaltus inspektus. Daigai pikuojami du kartus. pastovią vietą sodinami rugpjūčio mėn. antroje pusėje 30 cm atstumu.

Gerai auga saulėtose vietose ir kalkingose, vandeniui pralaidžiose, daug puvenų turinčiose priemolio dirvose. šalčiams atsparūs, tačiau mūsų šalyje dažnai nukenčia nuo per didelės sniego dangos bei užsistovėjusio pavasarį vandens. Žiemos metu daug žalos padaro pelės ir kiškiai.

Žydi sekančių metų liepos mėn. Jeigu antraisiais po sėjos metais žydi menkai ir jų krūmai smarkiai neišbujoja, labai gausiai žydi trečiaisiais metais. Dideli krūmai blogai žiemoja.

Labiausiai vertinamos šių gvazdikų žiedų puokštės. Tinka ir gėlynams apsodinti. Jų pilkšvos spalvos krūmai yra dekoratyvūs nuo ankstyvo pavasario ligi vėlyvo rudens (pakelia iki 10° C šaltį).

Šiurpinis gvazdikas (D. barbatus L.). Lietuvoje išplitęs nuo seno. Aptinkamas kaimo sodybų darželiuose ir miestų gėlynuose.

Sėklos sėjamos nuo gegužės mėn. pabaigos iki birželio mėn. vidurio į šaltus inspektus. Sudygsta po 9-10 dienų. 3— 4 lapelių fazėje daigai išpikuojami 5X5 cm atstumu. Ne vėliau kaip rugpjūčio mėn. daigai sodinami į žiemojimo vietą 30 cm atstumu. Skynimui daigai sodinami į saulėtą vietą, tuo tarpu gėlynuose jie puikiai tarpsta ir pusiau užpavėsintose vietose. Žydėti pradeda sekančių metų birželio mėn. Ūkiniu atžvilgiu naudinga auginti dvejus metus.

Visi gvazdikai mėgsta saulėtą vietą ir gerai patręštas kalkingas dirvas. Šviežias mėšlas ir drėgmės perteklius jiems kenkia. Jie per ilgą vegetacijos periodą išaugina vešlią žalią masę, ilgai žydi, todėl iš dirvos sunaudoja daug maisto medžiagų. Taigi juos reikia tręšti mineralinėmis trąšomis. E. Mantrova (1965) nurodo, kad gvazdikų žydėjimo intensyvumas ir trukmė labai priklauso nuo dirvos tręšimo laipsnio. Jeigu netrąšioje dirvoje ant augalo vienu metu yra 8-10 žiedų, tai, racionaliai tręšiant, jų padaugėja iki 25-30. Nuo kitų vasarinių gėlių gvazdikai skiriasi tuo, kad žydėjimo metu azoto trąšų jiems reikia ne mažiau kaip ir kitose fazėse.

Geriausi rezultatai gaunami tada, kai prieš sodinimą įterpiama 60 kg/ha veiklių medžiagų (NPK) lygiomis dalimis. Vėliau, vegetacijos metu, tręšiami skystomis azotinėmis trąšomis tris kartus po 40 kg/ha. Pirmą kartą papildomai tręšiama, praėjus 14 dienų po sodinimo, antrą kartą — butonizacijos metu, trečią — žydėjimo pradžioje (E. Mantrova, 1965).

Visi gvazdikai dauginami sėklomis ir žaliais auginiais. Pastarasis būdas taikomas tada, kai norima išlaikyti vertingas veisles arba kai neprinokina sėklų.

Article Categories:
GVAZDIKAI

Parašykite komentarą