Geg 22, 2021
99 Views

Svogūnas – dvimetis žolinis svogūninis augalas

Written by

Svogūnas – dvimetis žolinis svogūninis augalas. Priklausomai nuo veislės ir aplinkos sąlygų, svogūno (ropelės) forma gali būti įvairi. Jo tėvyne laikoma Vidurinė Azija. Svogūnas turi eterinių aliejų, cukraus, celiuliozės, kalcio ir fosforo druskų, organinių rūgščių, fermentų, azotinių, dažinių ir karčiųjų medžiagų, vitaminų, karotino, mikroelementų. Svogūno fitoncidai pasižymi dideliu baktericidiniu aktyvumu. Daugumos mokslininkų nuomone, fitoncidų antibiotinės savybės yra kai kurių fermentų, kurie yra svarbūs mikroorganizmų gyvybinei veiklai ir turi įtakos organizmo trofiniams procesams, veikimo rezultatas. Įvairių šalių ir tautelės svogūną plačiai vartojo gydymui: keptus svogūnus dėdavo ant furunkulų, kompresus ir pavilgus iš virtų piene svogūnų vartojo pigmentinėms veido dėmėms šalinti.

Šviežias augalo sultis vartojo karpoms šalinti, kai kurioms odos ir grybinėms ligoms gydyti. Kadangi žalias svogūnas turi daug vitaminų, pirmiausia vitamino C, jis yra geras vaistas nuo skorbuto, žadina apetitą, padeda organizmui geriau pasisavinti maisto medžiagas. XVIII amžiaus raštijos paminkluose dažnai pateikiama receptų apie svogūno vartojimą gydymui. Svogūnu gydydavo „vandenes”; tuo tikslu supjaustyti svogūnai būdavo užpilami sugižusia gira, pridedama medaus, išvirinama, iškošiama ir pridedama pagal skonį druskos. Gautas nuoviras buvo geriamas po valgomąjį šaukštą 5 kartus per dieną, užsigeriama kadagio uogų nuoviru. Svogūnas padeda ir esant kirmėlinėms invazijoms, ypač tokioms, kaip spalinės ir askaridės. Tada valgoma po 2-3 vidutinio didumo svogūnus nevalgius arba geriama po trečdalį stiklinės svogūnų antpilo 3-4 dienas. Didžiojo Tėvynės karo metais gydytojai sėkmingai vartojo svogūno fitoncidus ilgai negyjančioms žaizdoms ir opoms gydyti. Ypač gerų rezultatų buvo gaunama gydant pūlines žaizdas po blauzdos arba šlaunies amputacijos: vartojo šviežiai sutrintą svogūną 8-10 minučių. Pakako 2-3 kartus taip apdoroti žaizdą, kad ji keletą karty greičiau užgytų.

Svogūno veikliosios medžiagos turi baktericidinių savybių, padeda audiniams sėkmingai augti ir vystytis, stimuliuoja jų atsistatymą. Svogūno sultys gerai veikia sergant cukralige, mažina cukraus kiekį kraujyje. Dabartiniu metu vartojamas medicinos praktikoje iš svogūno išskirtas antidiabetinis vaistas. Svogūnas taip pat stiprina plaukus. Tuo tikslu 1-2 kartus per savaitę galvos oda trinama svogūno sultimis arba tyrele. Tuo pačiu tikslu galva plaunama svogūnų lukštų nuoviru (imama sauja lukštų ir stiklinė vandens, verdama 5-10 minučių). Nuo to išnyksta pleiskanos, ir plaukai įgauna auksinį šiaudų atspalvi. Veido odos raukšlėms pašalinti kartais vartojamas tepalas, kurio sudėtį lygiomis dalimis įeina svogūno sultys, medus, vaškas ir baltosios lelijos sultys. Mišinys kaitinamas moliniame inde vandens garuose. Per 15-20 minučių atšaldomas ir jo plonu sluoksniu ištepama veido oda vakare.

Vandeninis svogūno sulčių preparatas injekcijomis teigiamai veikia kompleksiškai gydant onkologinius ligonius. Kemerovo medicinos instituto hospitalinės terapijos katedros darbuotojai jo antinavikinį veikimą aiškina pirmiausia priešuždegiminiu aktyvumu. Pastebėta, kad jis stimuliuoja sveikų audinių gyvybingumą, jų tendenciją greičiau gyti. Ypač ryšku tai buvo gydant rentgenini sausąjį ir šlapiuojanti epidermitą. Piatigorsko farmacijos instituto organinės ir biologinės chemijos katedros darbuotojai tyrė preparato iš valgomojo svogūno lukštų įtaką cholesterino kiekiui gyvūnų kraujyje. Preparatas yra polifenolinių junginių kompleksas ir pasižymi gydomuoju efektu eksperimentinės aterosklerozės eigai; tai ateityje gali būti pritaikyta klinikinėje medicinoje. Geriausiai gydo ką tik paruošti svogūno preparatai. Kitados buvo sukurta preparatų, tokių, kaip alilčepas, alilgliceris ir kiti, bet jie buvo tinkami vartoti tik trumpai, todėl nepaplito.

Panaudojant naują technologiją, būtent, liofilinį džiovinimą, kuriami kiti preparatai iš svogūno (alisikas ir alicezolis). Bandymais su šunimis, triušiais ir žiurkėmis įrodyta, kad jie netoksiški, pasižymi hipocholesterininiu, hipotenziniu, baktericidiniu ir skrandžio bei žarnyno funkciją reguliuojančiu veikimu. Preparatai rekomenduoti kaip profilaktiniai vaistai nuo sklerojės. Alicezolis gydo žaizdas, nesukelia toksinitį pakitimų. Be valgomojo svogūno, yra dar keletas jo atmainų. Ypač įdomus meškinis česnakas. Jo taip pat yra 2 atmainos. Pirmoji — tai iki 70 cm aukščio augalas. Ant įžulnaus šakniastiebio išsivysto vienas arba keletas svogūnų (ropelių). žiedai žalsvai balti, smulkūs, susitelkę į rutulišką daugiažiedį skėtį. Žydi birželio—liepos mėnesį. Paplitęs Sibire, Tolimuosiuose Rytuose, Baškirijoje, Urale, Kaukazo ir Karpatų kalnuose.

Auga miškų aikštelėse ir miškų pievose. Kartais sudaro sąžalynus. Kita atmaina turi vieną ropelę, neturi šakniastiebio. Stiebas tribriaunis, 15-40 cm aukščio. Ties stiebo pagrindu yra 2 lapai ant ilgų elipsiškai lancetiškos formos lapkočių. Žiedai balti, gausūs, susitelkę pusrutulio pavidalo skėtį. Žydi gegužės birželio mėnesi. Ši meškinio česnako atmaina paplitusi Baltarusijoje, Polesėje, Karpatuose, rečiau pasitaiko šalies stepių zonos šiaurės vakariniuose rajonuose, taip pat Moldavijoje ir Kaukaze. Auga ūksminguose miškuose. Abu augalai turi aštrų česnako kvapą, nes visose dalyse turi eterinio aliejaus. Svogūnuose (ropelėse) ir lapuose rasta vitaminų, fitoncidų, cukrų, dažinių medžiagų ir mikroelementų. Meškinio česnako sultys gerai naikina žarnines, vidurių šiltinės, paratifo A lazdeles, paprastojo protėjo sukėlėją, melsvažalio puvimo ir rinoskleromos sukėlėją, auksinį ir baltąjį stafilokoką. Ypač aktyvi meškinio česnako eterinė ištrauka.

Meškinis česnakas — maistinis augalas, vartojamas žalias, sūdytas ir marinuotas. Šviežias arba marinuotas meškinis česnakas yra labai gero skonio, panašaus į valgomojo česnako. Vartojamas maistui kaip dietinis, vitaminingas ir jodo turintis augalas. Farmakologinėmis savybėmis jis panašus į valgomąjį česnaką, dažnai vartojamas kaip profilaktinė priemonė ir vaistas skorbutui, aterosklerozei, hipertoninei ligai gydyti. Jis valgomas nuo kirmėlių, stiprina žarnyno darbą ir pasižymi ryškiu antimikrobiniu veikimu. Meškinio česnako fitoncidinis aktyvumas yra didesnis negu valgomojo česnako. Nanajai vartoja meškinio česnako lapus, svogūnus ir sėklas nuo dantų skausmo ir kaip bendrai stiprinanti organizmą vaistą.

Mokslinėje medicinoje leista vartoti meškinio česnako preparatus urzalą ir urzaliną; tai eterinės ištraukos iš ropelių ir šaknelių. Urzalas tinka išoriškai vartoti blauzdų trofinėms opoms, trichomonų sukeliamiems kolpitams gydyti, gali būti sėkmingai vartojamas klinikoje skrandžio ir žarnyno ligoms gydyti tiek vienas, tiek ir derinyje su kitais preparatais. Urzalinas yra 0,3 % tepalas su vazelinu, į kurį įeina meškinio česnako eterinis aliejus. Preparatas gerai gydo trofines opas, žaizdas, pragulas. Meškinio česnako natyvių sulčių spiritiniai tirpalai (santykis 1:1 ir 1:2) tinka ligoniams, sergantiems parodontoze, amfodontoze ir periodontitu.

Article Categories:
AUGALAI

Comments are closed.