Vaistinis valerijonas yra daugiametis žolinis augalas. Jo stiebas – stačias, tuščiaviduris, viršutinė dalis – šakota. Šakniastiebis vertikalus, su daugeliu smulkių šaknelių.
Lapai plunksniški, skroteliniai, ilgakočiai, viršutiniai bekočiai.
Augalas žydi birželio rugsėjo mėnesiais oranžiniais ar baltais, netaisyklingais, kvepiančiais žiedais, sukrautais šluoteliniuose žiedynuose.
Lietuvoje savaime auga drėgnose pievose, ežerų, upių pakrantėse, krūmuose. Auginamas soduose ir vaistažolių ūkiuose. Vaistinei žaliavai rudenį kasami šakniastiebiai su šaknimis. Iškasti jie švariai nuvalomi ir nuplaunami. Paskui džiovinami gerai vėdinamoje vietoje arba pastogėje.
Galima džiovinti šildomoje džiovykloje 35-40°C temperatūroje. Išdžiovinta žaliava yra rudos spalvos, būdingo kvapo, kartoko skonio. Laikoma sausoje vietoje trejus metus.
Vaistinio valerijono žaliavoje yra 0,5-2,5% eterinio aliejaus, kurio svarbiausia dalis – borneolis ir izovalerijono rūgšties esteris; be to, yra seskviterpeno, proazuleno, alkaloidų (chatinino, valerino), organinių rūgščių (acto, obuolių, izovalerijono, palmitino, stearino), glikozidų, dervų, raugų ir mineralinių medžiagų (kalcio, mangano), fermentų, riebalų, saponinų.
Vaistinis valerijonas seniai ir plačiai taikomas mokslinėje ir liaudies medicinoje.
Juo nervų ligas gydė senovės graikų gydytojai. Dioskoridas teigė, kad valerijonu bus galima reguliuoti net mintis.
Vaistinėje žaliavoje esančios biologiškai veikliosios medžiagos ramina nervų sistemą, tinka nuo nemigos, atpalaiduoja širdies kraujagyslių, virškinimo trakto spazmus, malšina širdies ir vidurių skausmus, skatina virškinimo liaukų sekreciją, tulžies išsiskyrimą.
Valerijono preparatai plečia širdies kraujagysles, gerina kraujo apytaką, širdies raumens mitybą, gydo klimakterines neurozes. Gydymui vartojama valerijono antpilas, nuoviras ir kitų formų vaistai.
Nuovirui paruošti imama 10 g susmulkintų šakniastiebių ir šaknų, ant jų užpilama 300 ml kambario temperatūros vandens, virinama 15 minučių verdančio vandens vonelėje, aušinama, paskui perkošiama, geriama po pusę stiklinės tris kartus per dieną.
Užpilui paruošti imama du arbatiniai šaukšteliai susmulkintos valerijono žaliavos, suberiama į termosą ir užpilama stikline verdančio vandens, laikoma dvi valandas.
Vėliau perkošiama ir geriama prieš valgį po valgomąjį šaukštą 3-4 kartus per dieną. Vaikams užpilo duodama po arbatinį šaukštelį 2-3 kartus per dieną.
Užpilą ir nuovirą reikia laikyti šaltoje tamsioje vietoje ne ilgiau kaip dvi paras.
Manoma, kad stipriau veikia nuoviras, pagamintas iš šviežių (nedžiovintų) šakniastiebių ir šaknų. Valerijono dedama į raminamųjų vaistinių augalų mišinius. Farmacijos pramonė iš valerijono žaliavos gamina spiritinę valerijono tinktūrą (Tinctura Valerianae), kuri geriama po 20-30 lašų 3-4 kartus per dieną. Ją reikia laikyti tamsioje ir vėsioje vietoje. Be to, gaminamos valerijono dražė. Jos vartojamos po 1-2 dražė 2-3 kartus per dieną.
Valerijono dedama į šiuos vaistus: cardiovalenum, corvalolum, valocormidum, validolum, o užsienyje – į valokordiną arba milokordiną. Validolis (jo sudėtyje taip pat yra valerijono) ramina nervų sistemą, išplečia širdies raumens kraujagysles. Juo gydomos neurozės, isterija, lengvesni stenokardijos priepuoliai, padeda nuo pykinimo ir vėmimo sergant jūros liga. Gaminamos tabletės. Vartojant jos dedamos po liežuviu.
Valerijonas populiarus liaudyje. Jo arbata ramina nervus, malšina širdies, gerklės, dantų, vidurių skausmus, mažina pilvo pūtimą, atpalaiduoja bronchų spazmus. Žmonės kartais kvėpuoja jo eteriniu aliejumi. Reikia daryti šitaip: išdžiovinta žaliava ilgai laikoma gerai uždengtame inde, paskui indas atidaromas ir įkvepiamos valerijono lakiosios medžiagos.
Valerijono preparatų nepatartina vartoti sumažėjus raumenų tonusui, kraujospūdžiui, esant melancholijai, vartojant migdomuosius vaistus ir kt.
