Valgomasis česnakas – daugiametė svogūninė daržovė. Jis išaugina svogūną, susidedantį iš 6-30 mažų atskirų skiltelių. Jos prisitvirtinusios prie dugnelio ir apgaubtos baltu ar žalsvu apvalkalėliu. Česnako stiebas – silpnas, stačias, iš jo išauga laiškai. Stiebas maždaug iki pusės padengtas lapamakštėmis, iki žydėjimo viršutinė jo dalis spirališkai susilapuota.
Lapamakščių pažastyse susiformuoja pumpuras, iš kurio ir susidaro skiltelės.
Lapai – linijiški, plokšti, smaili. Jų kraštai – šiurkštūs. Žiedai – smulkūs, vainikiškas, šešialapis, su ilgais žiedkočiais. Apyžiedis baltas arba šviesiai violetinis. Žydi liepos-rugpjūčio mėnesiais. Dauginasi svogūnėliais (skiltelėmis). Tai prieskoninis ir vaistinis augalas.
Česnakas kilęs iš Vidurinės Azijos. Egiptiečių piramidžių sarkofaguose greta brangenybių archeologai rado česnako, kuris ten gulėjo daugiau kaip 6,6 tūkstančio metų. Yra receptas su česnaku, parašytas pleištaraščiu, kurio amžius – 3000 m. pr. m. e. Egiptiečių papirusuose aprašomas 1600 m. pr. m. e. įvykęs sukilimas, kuris kilo dėl to, kad trūko česnako ir žmonės negavo jo valgyti (jis tuomet buvo vartojamas virškinimui gerinti). Žinučių apie česnaką randama Biblijoje, indų šventuosiuose raštuose bei senovės romėnų literatūroje.
Kaip daržovė ir vaistinis augalas, česnakas buvo žinomas ir vartojamas senovės
Egipte, Graikijoje, Romoje. Senovės romėnai valgydavo česnaką kaip vaistą, kuris žadindavo drąsą ir narsą, todėl jį mėgo Romos kariai. Česnaką vartojo skitai ir slavai. Pitagoras česnaką pavadino visų prieskonių karaliumi. Pirmą kartą česnaką kaip vaistinį augalą aprašė Dioskoridas, o vėliau Hipokratas ir Galenas.
Hipokratas rekomendavo česnaką šlapimo išsiskyrimui skatinti ir virškinimui gerinti, taip pat nuo kvėpavimo takų ligų. Galenas žinojo česnako antitoksines savybes. Ibn Sina (Avicena) siūlė česnaką valgyti profilaktiškai nuo visų ligų. Dabar česnakas paplitęs visame pasaulyje. Plačiai auginamas ir Lietuvoje.
Gydymui vartojami jo svogūnai.
Česnako svogūnuose yra 87% vandens, 6,5% baltymų, 21% angliavandenių, 0,8% ląstelienos, mineralinių medžiagų (260 mg % kalio, 90 mg% kalcio, 30 mg% magnio, 140 mg% fosforo, 195 mg% geležies, sieros, natrio, jodo ir kt.), vitaminų (karotino, B₁, B₂, iki 19,3 mg% C, D, PP), 0,4-2% eterinio aliejaus, kurio sudėtyje yra polisulfidinių junginių, iki 0,3% glikozido alijino, kuris, veikiant fermentui alijinazei, skyla į aliciną, pirovynuogių rūgštį ir amoniaką, apie 0,06% riebalų, fitosterino, azotinių medžiagų, fitoncidų, rūgščių (fosforo, sieros, silicio), inulino.
Česnakas veikia antibakteriškai, tinka nuo grybelinių ligų, reumato. Vartojamas nuo žarnyno parazitų, mažina kraujospūdį, lėtina širdies ritmą ir didina širdies susitraukimų amplitudę, plečia periferines ir vainikines kraujagysles, skatina šlapimo išsiskyrimą, taip pat didina virškinimo trakto sekreciją ir motorinę funkciją. Česnake esantys fitoncidai saugo nuo žarnyno ir kvėpavimo takų infekcijų, dezinfekuoja burnos ertmę, slopina navikinių ląstelių dauginimąsi.
Dabar gydytojai rekomenduoja vartoti šviežius česnako svogūnėlius, o farmacijos pramonė gamina įvairius preparatus (jų sudėtyje yra česnako ekstrakto), kuriais gydoma aterosklerozė, hipertonija, hepatitas, cholecistitas, kokliušas, plaučių tuberkuliozė ir kt.
Išoriškai preparatai skiriami nuo pūlingų žaizdų ir opų.
Ginekologai gydo trichomoninius kolpitus. Klizmomis iš žarnyno varomos spalinės ir kaspinuočiai. Česnako tyrelė skiriama sunkiai gyjančioms žaizdoms ir slogai gydyti.
Jau seniai liaudies medicinoje vartojami švieži česnako svogūnėliai ir jų užpilas sergant virškinimo trakto ligomis. Jais varomos kirmėlės. Padeda nuo trichomoninių kolpitų, slogos, pūlingų žaizdų ir opų, bronchito. Česnakas skatina šlapimo išsiskyrimą sergant šlapimo pūslės ir inkstų ligomis. Jis vartojamas sergant skorbutu, ateroskleroze, kai tinsta kojos ir kt. Česnako košelė dedama vietoj garstyčių lapelių, kai skauda galvą arba krūtinę.
Česnako tepalu ir sultimis gydomos karpos, dedervinės, nuospaudos ir egzema, o tyrele – pleiskanos. Reikia sutarkuoti keletą skiltelių ir tepti pažeistą arba plinkančią galvos odą.
Keptas česnakas, sumaišytas su sviestu arba virtas piene, valo iš žaizdų pūlius, gydo uždegimus. Gerklės, burnos ir ryklės ligoms gydyti siūloma česnaką kramtyti, nes jis užmuša bakterijas.
Česnako garais gydomos ausų ligos.
Namie iš česnako galima pagaminti tyrelę, užpilą ir tepalą. Užpilui ruošti imamas vienas svogūnas, smulkiai supjaustomas ir užpilamas 100 g degtinės, laikoma 7-8 paras tamsioje, šiltoje vietoje, geriama po pusę arbatinio šaukštelio tris kartus per dieną. Tepalui paruošti imamas sugrūstas česnakas ir santykiu 1:1 sumaišomas su kiauliniais taukais.
Tyrelė naudojama tik šviežiai pagaminta. Česnako svogūnėliai vartojami kaip prieskonis raugiant bei marinuojant produktus, konservams ir dešroms. Jis suteikia maistui aštrų, pikantišką skonį ir kvapą.
