Alūnės – vieni universaliausių dekoratyvinių daugiamečių augalų, vertinami dėl spalvingos lapijos, kompaktiškų kerų ir gebėjimo ilgai išlikti dekoratyvioms. Jos puikiai tinka tiek modernesniems, tiek natūralistiniams želdiniams, nes suteikia gėlynui spalvos ir tekstūros net tada, kai aplink mažiau žydinčių augalų. Didelis jų privalumas ir tai, kad tinkamai pasodintos jos nėra labai reiklios, tačiau geriausią rezultatą duoda tik tada, kai parenkama tinkama vieta ir neužmirkstanti dirva.
Alūnės labiausiai vertinamos ne vien dėl žiedų, o dėl lapų – nuo žalių, gintarinių ir purpurinių iki beveik sidabrinių ar margų. Dėl šios priežasties jos labai dažnai naudojamos gėlynuose kaip kontrastinis augalas, padedantis išryškinti kitų rūšių formas ir spalvas. Kad alūnės išliktų tankios, sveikos ir ilgainiui galėtų būti nesunkiai padauginamos, svarbu iš karto suprasti jų pagrindinius poreikius.
Tinkama vieta alūnėms
Alūnėms labiausiai tinka vieta, kur nėra kraštutinumų. RHS nurodo, kad jos gerai auga daugumoje įprastų dirvų, jei tik žemė nėra nei nuolat šlapia, nei visiškai sausa, ir pabrėžia, kad alūnės nemėgsta permanentiškai šlapios, sunkios dirvos bei gilaus pavėsio . Tai reiškia, kad idealiausia vieta dažniausiai yra dalinis pavėsis arba šviesi vieta, kur augalas gauna rytinę ar vakarinę saulę, bet nėra svilinamas visą dieną.
Praktiniuose auginimo šaltiniuose taip pat dažnai pabrėžiama, kad alūnės puikiai jaučiasi pusiau pavėsyje, ypač ten, kur yra apsaugotos nuo kaitrios popietinės saulės . Tokiose vietose jų lapų spalvos išlieka sodrios, o kerai mažiau kenčia nuo išdžiūvimo.
Alūnėms tinka:
- gėlynų pakraščiai;
- pusiau pavėsingos lysvės;
- vietos po retesniais medžiais ar krūmais;
- vazonai ir pakeltos lysvės.
Jei veislė tamsialapė ar sidabrinė, ji dažnai gana gerai toleruoja daugiau saulės, jei tik dirva neišdžiūsta per greitai. Vis dėlto bendroji taisyklė išlieka ta pati: ne gili tamsa ir ne deginanti sausra.
Kaip parinkti dirvą
Alūnėms reikia purios, laidžios ir vidutiniškai derlingos dirvos. RHS pabrėžia, kad jos netoleruoja sunkios, nuolat šlapios žemės , o kituose priežiūros šaltiniuose nurodoma, kad geriausiai tinka gerai drenuojama, lengvesnė dirva, kurios pH artimas silpnai rūgščiam ar neutraliam, apie 6,0–7,0 .
Praktiškai tai reiškia, kad dirva turėtų būti:
- puri;
- humusinga;
- laidi vandeniui;
- neužmirkstanti po lietaus.
Jei sodo žemė sunki, verta ją pagerinti kompostu ir purinančiais priedais. Jei vieta linkusi užmirkti, alūnes saugiau sodinti pakeltoje lysvėje arba vazone. Per šlapia žemė joms pavojingesnė nei trumpas sausesnis laikotarpis, ypač žiemą, kai šaknys jautriau reaguoja į drėgmės perteklių.
Svarbu ir tai, kad alūnės nemėgsta kraštutinai sausos dirvos. Nors jos nepakenčia užmirkimo, visai išdžiūvusi žemė taip pat silpnina augalą, todėl geriausia siekti tolygios, bet saikingos drėgmės.
Dauginimo būdai
Pats paprasčiausias ir patikimiausias alūnių dauginimo būdas – kero dalijimas. Gardeners’ World nurodo, kad augalą galima atjauninti jį iškasant ir padalijant, o gautos dalys panaudojamos naujiems augalams . Tai ne tik dauginimo, bet ir atjauninimo būdas, nes senesnės alūnės ilgainiui gali tapti retesnės ar „iškilti“ virš dirvos.
Dalijimas dažniausiai atliekamas tada, kai:
- keras aiškiai išsiplėtęs;
- vidurinė dalis silpnėja;
- augalas tampa mažiau dekoratyvus;
- norite gauti daugiau tokių pačių augalų.
Dauginant kero dalijimu, augalas iškasamas, atsargiai padalijamas į kelias gyvybingas dalis su šaknimis ir tuomet persodinamas į naują vietą. Tai laikoma vienu patikimiausių būdų, nes nauji augalai išlaiko motininio augalo savybes .
Nors alūnes galima dauginti ir kitais būdais, namų sąlygomis būtent dalijimas dažniausiai yra pats paprasčiausias. Jis nereikalauja sudėtingos įrangos, o sėkmės tikimybė paprastai būna didelė, jei darbai atliekami ne kaitros metu ir augalams po persodinimo suteikiama pakankamai drėgmės.
Alūnių panaudojimas gėlyne
Alūnės gėlyne vertinamos pirmiausia dėl lapų spalvų ir tekstūros. Jos labai tinka vietoms, kur norisi ilgalaikio dekoratyvumo, o ne tik trumpo žydėjimo efekto. Dėl savo kompaktiško augimo jos puikiai atrodo priekyje, palei takelius, mišriuose daugiamečių augalų gėlynuose ir pavėsingesnėse kompozicijose.
Daliniame pavėsyje alūnės dažnai derinamos su:
- melsvėmis;
- paparčiais;
- astilbėmis;
- kitais dekoratyvialapiais daugiamečiais augalais.
Tokie deriniai ypač vertinami dėl lapų kontrasto. Šviesesnių ar ryškesnių atspalvių alūnės gali pagyvinti tamsesnį gėlyno kampą, o tamsialapės veislės sukuria stiprų kontrastą šviesiems lapams ar žiedams. Praktiniuose želdinių pavyzdžiuose alūnės dažnai minimos kaip vienas geriausių augalų dalinio pavėsio pakraščiams ir bordiūrams, kur svarbi lapijos spalva ir tekstūrinis kontrastas .
Jos taip pat puikiai tinka vazonams ir mišrioms kompozicijoms. Kadangi dekoratyvumas išlieka ilgai, alūnės gali veikti kaip stabilus fonas kitiems sezoniniams akcentams. Tai ypač naudinga, kai norisi gėlyno, kuris atrodytų įdomiai ne vien žydėjimo piko metu.
Alūnių auginimas iš tiesų nėra sudėtingas, jei laikomasi kelių pagrindinių taisyklių: tinkama vieta, laidi dirva ir retkarčiais atliekamas kero atjauninimas. Tada jos ilgai išlieka sveikos, dekoratyvios ir lengvai pritaikomos įvairiuose želdiniuose.
alūnėms labiausiai tinka dalinis pavėsis ir puri, neužmirkstanti dirva, nes jos nemėgsta nei gilaus pavėsio, nei sunkios šlapios žemės . Paprasčiausia jas dauginti kero dalijimu, o gėlyne jos ypač vertinamos dėl spalvingos lapijos ir gebėjimo gražiai derėti su kitais pavėsio augalais .
