Aubretės – vienos gražiausių pavasarį žydinčių kiliminių daugiamečių augalų, vertinamos dėl gausių smulkių žiedų ir gebėjimo greitai padengti žemės paviršių. Jos ypač mėgstamos alpinariumuose, atraminių sienelių plyšiuose, šlaituose ir lysvių pakraščiuose, kur sukuria tankų, spalvingą kilimą. Nors aubretės atrodo trapiai, tinkamai pasodintos jos yra gana ištvermingos ir nereiklios.
Svarbiausia sėkmingo auginimo sąlyga – nuo pat pradžių parinkti joms tinkamą vietą ir neužmirkti linkusią, laidžią dirvą. Būtent per didelė drėgmė dažniausiai tampa ne žydėjimo, o augalo silpnėjimo priežastimi. Jei sodinimo vieta paruošta tinkamai, aubretės greitai prigyja, gausiai žydi ir kasmet vis labiau plečiasi.
Kaip parinkti vietą aubretėms
Aubretėms geriausiai tinka saulėta vieta. Kuo daugiau šviesos jos gauna, tuo gausiau žydi ir tuo kompaktiškesnės išlieka. Pusiau pavėsyje augalas taip pat gali augti, tačiau žydėjimas dažniausiai būna kuklesnis, o kerelis ne toks tankus.
Šios gėlės puikiai jaučiasi ten, kur dirva neperšlampa ir greitai pradžiūsta po lietaus. Dėl to aubretės ypač tinka:
- alpinariumams;
- pakeltoms lysvėms;
- akmenų tarpuose;
- šlaitams;
- takų ir gėlynų pakraščiams.
Vieta turėtų būti ne tik šviesi, bet ir gerai drenuojama. Jei augalas pasodinamas ten, kur kaupiasi vanduo, ypač žiemą ar ankstyvą pavasarį, šaknys gali pradėti pūti. Todėl geriau rinktis šiek tiek aukštesnę vietą nei žemiausią, drėgmę kaupiantį sodo kampą.
Dirvos paruošimas
Aubretės mėgsta lengvą, purią ir vandeniui laidžią dirvą. Jos nėra iš tų augalų, kuriems būtina itin derlinga žemė – priešingai, pernelyg sunki ir labai riebi dirva dažnai skatina lapų augimą, bet ne gausų žydėjimą. Dėl to ruošiant vietą svarbiausia ne pertręšti, o pagerinti dirvos struktūrą.
Jei sodo žemė sunki, molinga ar linkusi užmirkti, ją verta pagerinti:
- rupesniu smėliu;
- smulkiu žvyru;
- kompostu nedideliais kiekiais;
- puria sodo žeme.
Tokiu būdu dirva tampa laidesnė orui ir vandeniui. Aubretėms ypač svarbu, kad šaknų zonoje neužsilaikytų drėgmės perteklius. Jei sodinate alpinariume ar tarp akmenų, natūralus drenažas dažniausiai jau būna geresnis, tačiau ir ten verta įsitikinti, kad žemė nėra susispaudusi.
Prieš sodinimą dirvą reikėtų supurenti ir pašalinti daugiametes piktžoles. Tai svarbu todėl, kad jaunas augalas pradžioje dar nėra labai agresyvus konkurentas, todėl piktžolės gali jį greitai nustelbti. Gerai paruoštas, purus pagrindas padeda aubretei lengviau įsišaknyti ir sparčiau plėstis.
Sodinimo eiga
Aubretės dažniausiai sodinamos pavasarį arba ankstyvą rudenį, kai dirva nėra nei įšalusi, nei perdžiūvusi. Prieš sodinant augalą vazone verta gerai palaistyti, kad šaknų gumulas būtų drėgnas ir mažiau pažeidžiamas persodinimo metu. Tai ypač naudinga šiltesnėmis dienomis, kai augalas po pasodinimo greičiau netenka drėgmės.
Sodinimo eiga paprasta:
- Iškaskite duobutę, šiek tiek platesnę nei augalo šaknų gumulas.
- Jei reikia, į duobutės dugną berkite šiek tiek drenuojančios medžiagos – smėlio ar žvyro.
- Įstatykite augalą tokiame pačiame gylyje, kaip jis augo vazone.
- Užpilkite žeme, lengvai prispauskite.
- Pasodinę saikingai palaistykite.
Svarbu aubretės nepasodinti per giliai. Per giliai pasodintas augalas sunkiau prigyja, o per drėgnoje vietoje jo pagrindas gali pradėti nykti. Tarp augalų reikėtų palikti tiek vietos, kad jie galėtų plėstis į šalis ir sudaryti vientisą kilimą. Jei sodinate kelis kerelius, neverta jų suspausti per arti vieną kito – po kurio laiko jie patys užpildys tarpus.
Jei aubretės sodinamos ant šlaito, tarp akmenų ar atraminės sienelės pakraštyje, verta pasirūpinti, kad šaknys turėtų bent nedidelį, bet stabilų dirvos kiekį. Nors vizualiai gražiausiai atrodo krintančios žemyn nuo akmenų, jos vis tiek turi turėti kur gerai įsitvirtinti.
Priežiūra pirmą sezoną
Pirmą sezoną svarbiausia aubretėms padėti gerai prigyti. Nors vėliau jos pakankamai atsparios sausresniam laikotarpiui, ką tik pasodintus augalus reikėtų prižiūrėti atidžiau. Po pasodinimo dirva turi būti lengvai drėgna, bet ne šlapia. Reguliarus, saikingas laistymas ypač svarbus tol, kol augalas aktyviai formuoja naujas šaknis.
Kai aubretė sustiprėja, per dažnas laistymas tampa labiau žalingas nei naudingas. Geriau laistyti rečiau, bet stebėti, kad žemė visiškai neišsausėtų ilgų sausrų metu. Ypač atsargiai reikėtų elgtis sunkesnėje dirvoje, kur vanduo laikosi ilgiau.
Pirmąjį sezoną taip pat svarbu:
- ravėti piktžoles aplink kerelį;
- nepertręšti azotinėmis trąšomis;
- stebėti, ar augalo pagrindas nekenčia nuo drėgmės pertekliaus;
- prireikus lengvai patrumpinti peržydėjusius stiebelius.
Po žydėjimo aubretę galima šiek tiek apkarpyti, kad ji išliktų kompaktiška ir tvarkinga. Toks lengvas formavimas dažnai paskatina tankesnį kerelio augimą. Tačiau stipriai genėti iš karto po pasodinimo nereikėtų – pirmiausia augalas turi įsitvirtinti.
Žiemai aubretės paprastai papildomos apsaugos nereikalauja, jei auga tinkamoje vietoje. Daug didesnė problema nei šaltis dažniausiai būna žiemos drėgmė. Todėl geras drenažas yra ne tik sodinimo, bet ir ilgalaikės sėkmės pagrindas.
Aubretės labiausiai pasiteisina ten, kur joms leidžiama augti natūraliai: saulėje, ne per riebioje dirvoje ir be nuolatinio perlaistymo. Tokiomis sąlygomis jos kasmet vis gausiau žydi ir suformuoja dekoratyvų, tankų kilimą. Tinkamai parinkta vieta, gerai paruošta dirva ir saikinga priežiūra pirmą sezoną – tai viskas, ko reikia, kad augalas sėkmingai prigytų ir ilgai puoštų gėlyną.
aubretėms svarbiausia saulėta vieta, laidi dirva ir saikingas laistymas po pasodinimo. Jei išvengsite užmirkimo ir nepertręšite, augalas greitai prigis ir pavasarį džiugins gausiu žydėjimu.
