Kiaulpienės dažnai laikomos piktžolėmis, tačiau jos taip pat gali būti vertinga sodo puošmena. Nesvarbu, ar norite jas kontroliuoti, ar auginti, pateikiame Kiaulpienių priežiūros vadovą:
1. Tikslingas Kiaulpienės auginimas
- Dirvožemis: Kiaulpienės gerai auga įvairiose dirvose, tačiau pirmenybę teikia gerai drenuotam dirvožemiui. Jei jas auginate, idealiai tinka šiek tiek rūgštus arba neutralus dirvožemis (pH 6,0-7,0).
- Saulės šviesa: Šie augalai mėgsta saulės šviesą ir geriausiai auga pilnoje saulėje. Tačiau jie gali pakęsti ir dalinį pavėsį.
- Laistymas: Kiaulpienės yra atsparios sausrai, todėl jų nereikia daug laistyti. Laistykite saikingai, tarp laistymų leiskite dirvai išdžiūti.
- Dauginimas: Kiaulpienes galima auginti iš sėklų. Sėkite jas tiesiai į dirvą ankstyvą pavasarį arba vasaros pabaigoje, lengvai užberdami žemėmis.
- Derliaus nuėmimas: Jei auginama vartojimui, Kiaulpienės lapus galite skinti, kai jie yra jauni ir švelnūs, paprastai prieš augalui pražystant. Šaknis galima skinti rudenį.
2. Kiaulpienės kontrolė
- Šalinimas rankiniu būdu: Veiksmingiausias būdas kontroliuoti Kiaulpienę – išrauti ją rankomis. Įsitikinkite, kad pašalinote visą šaknį, kad ji neataugtų.
- Mulčiavimas: Užberkite storą mulčio sluoksnį, kad Kiaulpienės sėklos nedygtų. Gerai tinka organinis mulčias, pavyzdžiui, medžio drožlės arba šiaudai.
- Natūralūs herbicidai: Kiaulpienę galima apdoroti actu arba verdančio vandens ir druskos mišiniu. Būkite atsargūs, nes jie taip pat gali pakenkti aplinkiniams augalams.
- Šienavimas: Reguliariai pjaukite veją didesniu greičiu. Tai gali sutrukdyti Kiaulpienėms žydėti ir sėti sėklas, taip sumažinant jų plitimą.
3. Kiaulpienės nauda
- Valgomasis naudojimas: Kiaulpienės yra maistingos ir gali būti naudojamos salotoms, arbatoms ir kavos pakaitalui (iš skrudintų šaknų).
- Dirvožemio sveikata: Kiaulpienės turi gilias šaknis, kurios padeda išvėdinti dirvą ir iš gilesnių sluoksnių į paviršių išnešti maistingąsias medžiagas.
- Apdulkintojai: Kiaulpienės žiedai yra ankstyvas nektaro ir žiedadulkių šaltinis bitėms ir kitiems apdulkintojams pavasarį.
4. Dažniausiai pasitaikančios problemos
- Kenkėjai ir ligos: Kiaulpienės yra ištvermingos ir atsparios daugeliui kenkėjų ir ligų. Tačiau kartais gali pasitaikyti amarų ar grybinių problemų.
- Invazinis augimas: Jei nesiimama priemonių, Kiaulpienės gali greitai išplisti ir užvaldyti jūsų sodą. Svarbu reguliariai stebėti ir taikyti kontrolės priemones.
Nesvarbu, ar nuspręsite kontroliuoti, ar auginti Kiaulpienes, jų poreikių ir elgsenos supratimas padės efektyviai jas valdyti savo sode.
Kiaulpienės priklauso Taraxacum genčiai, ir nors labiausiai žinoma paprastoji kiaulpienė (Taraxacum officinale), yra dar kelios kitos kiaulpienių rūšys. Štai keletas pagrindinių rūšių:
1. Paprastoji kiaulpienė (Taraxacum officinale)
- Apibūdinimas: Tai labiausiai pažįstama rūšis su ryškiai geltonais žiedais ir giliai dantytais lapais. Augalas turi ilgą šaknį ir išleidžia sėklų galvutes, kurios sėklas išsklaido vėjas.
- Buveinė: Paplitęs Šiaurės Amerikoje, Europoje ir Azijoje, auga vejose, soduose, pakelėse, pakelėse ir pažeistose vietose.
- Naudojimas: Valgomieji lapai, žiedai ir šaknys paprastai naudojami salotoms, arbatoms ir vaistažolėms.
2. Raudonžiedė kiaulpienė (Taraxacum erythrospermum)
- Apibūdinimas: Išvaizda panaši į paprastosios kiaulpienės, tik sėklos rausvai rudos, o lapai šiek tiek siauresni.
- Buveinė: Auga panašioje aplinkoje kaip T. officinale, mėgsta sausas, smėlingas dirvas.
- Naudojimas: Taip pat valgomas, naudojamas kulinarijoje ir medicinoje panašiai kaip paprastoji kiaulpienė.
3. Rusiškoji kiaulpienė (Taraxacum kok-saghyz)
- Apibūdinimas: Kiaulpienės kiauliauogės (Kiauliauogė) – tai augalas, kurio sudėtyje yra daugybė žolelių: Ši rūšis, žinoma dėl didelio latekso kiekio, turi panašius žiedus ir lapus kaip ir T. officinale, tačiau daugiausia auginama dėl šaknų.
- Buveinė: Iš Vidurio Azijos kilęs augalas daugiausia auginamas pramoniniais tikslais.
- Naudojimas: Šaknys naudojamos natūralaus kaučiuko gamybai, o augalas tiriamas kaip tvari alternatyva sintetinio kaučiuko šaltiniams.
4. Kiaulpienė (Taraxacum ceratophorum)
- Apibūdinimas: Kiaulpienės kiaulpienės (Kiauliauogės kiaulpienės) augalas, kurio augalai yra labai svarbūs: Turi siaurus, giliai skiautėtus lapus ir mažesnius žiedus, palyginti su paprastąja kiaulpiene. Lapai dažnai turi į ragus panašius išsikišimus.
- Buveinė: Šiaurės Amerikos alpiniuose ir subalpiniuose regionuose, ypač Uoliniuose kalnuose.
- Naudojimas: Auginama rečiau, bet vis dar valgoma ir naudojama vaistažolėse.
5. Japoninė kiaulpienė (Taraxacum japonicum)
- Apibūdinimas: Kiaulpienės kiauliauogės (Kiauliauogės kiauliauogės) augalai, kurių sudėtyje yra ir kitų augalų: Kiaulpienės ( T. officinale)– vietinė Japonijos rūšis, kurios lapų forma šiek tiek kitokia, o žiedai gali būti šiek tiek didesni ir stambesni nei T. officinale.
- Buveinė: Japonijoje auga įvairiose buveinėse, įskaitant pievas ir pažeistas vietas.
- Naudojimas: Panašiai kaip ir kitos kiaulpienės, naudojama kulinarijoje ir medicinoje, tačiau už Japonijos ribų naudojama ne taip plačiai.
6. Rausvoji kiaulpienė (Taraxacum pseudoroseum)
- Apibūdinimas: Tai unikali rūšis, kurios žiedai yra šviesiai rožinės spalvos ir skiriasi nuo įprastos geltonos Kiaulpienės.
- Buveinė: Kilusi iš Vidurinės Azijos, mėgsta vėsesnį klimatą, aptinkama kalnuotuose regionuose.
- Naudojimas: Auginama daugiau dekoratyviniais tikslais dėl patrauklių rausvų žiedų, bet taip pat valgoma.
7. Baltoji kiaulpienė (Taraxacum albidum)
- Apibūdinimas: Kiaulpienė, žinoma dėl baltų žiedų, atrodo panašiai kaip paprastoji kiaulpienė, tačiau jos žiedai yra išskirtinės spalvos.
- Buveinės: Šilutės r., Šilutės r., Šilutės r., Šilutės r: Iš Japonijos kilusi kiauliažolė auga pievose ir žolėtose vietose.
- Naudojimas: Kaip ir kitos kiaulpienės, gali būti naudojama salotoms, arbatoms ir kitoms kulinarinėms reikmėms.
Kiekviena Kiaulpienės rūšis pasižymi unikaliomis savybėmis, tačiau visos jos pasižymi Taraxacum genčiai būdingu ištvermingumu ir atsparumu.
Remtasi: powo.science.kew.org , apiegeles.lt , netikgeles.lt
Autorius: Simas Aliūnas – sodininkas mėgėjas. Simas skiria didžiąją dalį savo laiko ir pastangų augalų priežiūrai, stebėjimui ir sodininkų-daržininkų bendruomenei.
