Miškinis kiškiagrikis (Luzula sylvatica) – labai vertingas, bet dažnai nepelnytai primirštamas pavėsio daugiametis lapinis augalas, tinkantis natūralistiniams, miško tipo ir mažai priežiūros reikalaujantiems želdiniams.
Pagrindinės savybės
|
Savybė
|
Aprašymas
|
|---|---|
|
Lotyniškas pavadinimas
|
Luzula sylvatica
|
|
Lietuviškas pavadinimas
|
Miškinis kiškiagrikis
|
|
Tipas
|
Daugiametis, kupstinis, dekoratyvus lapinis augalas
|
|
Aukštis
|
apie 30–60 cm, žydint gali būti iki 70 cm
|
|
Plotis
|
apie 40–60 cm, ilgainiui plečiasi
|
|
Lapai
|
platoki, ilgi, tamsiai žali, blizgūs, elegantiškai svyrantys
|
|
Žydėjimas
|
gegužė–birželis
|
|
Žiedai
|
rusvai gelsvi, lengvi, ažūriniai, ne itin ryškūs iš arti, bet gražūs masėje
|
|
Vieta
|
pavėsis arba pusiau pavėsis
|
|
Dirva
|
humusinga, drėgnoka, laidi
|
|
Atsparumas
|
gerai žiemoja, tinka Lietuvos klimatui
|
Išvaizda ir dekoratyvumas
Didžiausia šio augalo stiprybė – lapija. Ji atrodo švelni, natūrali, bet kartu labai tvarkinga. Lapai būna:
- platoki, lyginant su kitais Luzula genties augalais,
- sodriai žali,
- dažnai blizgūs,
- gražiai išlinkę, todėl augalas atrodo minkštas ir „miškinis“.
Žiedynai pakyla virš lapų ir suteikia augalui lengvumo. Jie nėra rėksmingi, bet puikiai tinka natūralistiniam, subtiliam želdynui.
Kur geriausiai sodinti
Miškinis kiškiagrikis geriausiai jaučiasi ten, kur daugeliui kitų augalų per tamsu ar per sausa konkuruoti su medžių šaknimis. Ypač tinka:
- po medžiais ir stambiais krūmais,
- miško stiliaus gėlynuose,
- pavėsingų takų pakraščiuose,
- šlaituose pusiau pavėsyje,
- kaip lapinis foninis augalas,
- natūraliam grunto uždengimui.
Jis labai geras pasirinkimas, kai norisi ramios, žalios, elegantiškos tekstūros, o ne ryškaus žydėjimo.
Šviesa
Geriausios sąlygos:
- pavėsis
- pusiau pavėsis
Taip pat gali augti ir šviesesnėje vietoje, jeigu dirva neišdžiūsta. Tačiau:
- pilnoje saulėje dažnai atrodo prasčiau,
- lapai gali apdegti ar prarasti dekoratyvumą,
- sausose vietose augimas silpnėja.
Dirva
Geriausiai tinka:
- humusinga,
- puri,
- drėgnoka, bet ne užmirkusi,
- šiek tiek rūgšti arba neutrali dirva.
Labai vertina dirvą, kurioje yra:
- komposto,
- lapų žemės,
- miško humuso.
Jei žemė labai sunki arba labai sausa, augalas neatrodys taip įspūdingai.
Laistymas
Svarbiausia taisyklė – neleisti ilgai perdžiūti, ypač:
- pirmaisiais metais po pasodinimo,
- jei auga po medžiais,
- per ilgesnes vasaros sausras.
Kai augalas gerai įsitvirtina, tampa gana ištvermingas, bet vis tiek geriausiai atrodo nuosaikiai drėgnoje dirvoje.
Tręšimas
Tai nėra reiklus augalas. Paprastai pakanka:
- pavasarį įterpti komposto,
- mulčiuoti lapine žeme ar kompostu.
Stipriai tręšti nereikia, nes tai daugiau natūralistinis, ne „lepintinas“ augalas.
Priežiūra
Priežiūra labai paprasta.
Pavasarį
- pašalinkite pažeistus, nudžiūvusius ar apdegusius lapus,
- prireikus švelniai „iššukuokite“ kupstą rankomis,
- patręškite kompostu.
Vasarą
- per sausrą palaistykite,
- stebėkite, ar augalas neperdžiūsta po medžiais.
Rudenį
- paprastai specialaus genėjimo nereikia,
- galima palikti lapus žiemai, nes jie dekoratyvūs.
Ar reikia genėti?
Ne taip, kaip dekoratyvines žoles. Tai svarbus momentas.
Miškinio kiškiagrikio nereikia nukirpti iki žemės. Geriausia:
- pavasarį pašalinti tik senus, pažeistus lapus,
- neišpjauti viso kupsto, jei lapai dar gražūs.
Tai padeda augalui išlikti dekoratyviam ištisus metus.
Dauginimas
Dažniausiai dauginamas:
- kerų dalijimu pavasarį,
- rečiau – sėklomis.
Kerų dalijimas yra paprasčiausias būdas, jei norite:
- padauginti augalą,
- atjauninti seną kupstą,
- perkelti į kitą vietą.
Atsparumas žiemai
Tai atsparus ir patikimas augalas, tinkamas mūsų klimatui. Papildomos apsaugos dažniausiai nereikia. Labiau nei šalčio jis nemėgsta:
- ilgalaikio perdžiūvimo,
- labai kaitrios saulės,
- skurdžios, suspaustos dirvos.
Ligos ir problemos
Vienas iš didžiausių jo privalumų – jis paprastai yra sveikas ir nereiklus.
Galimos problemos:
- lapų parudavimas dėl sausros,
- prastesnis augimas per tankiame sausame medžių šaknų sluoksnyje,
- dekoratyvumo sumažėjimas labai saulėtoje vietoje.
Dažniausiai tai ne ligos, o netinkamų sąlygų pasekmė.
Derinimas su kitais augalais
Labai gražiai dera su pavėsio ir pusiau pavėsio augalais, pavyzdžiui:
- melsvėmis (Hosta)
- paparčiais
- epimedžiais (Epimedium)
- eleborais (Helleborus)
- bruneromis (Brunnera)
- plukėmis
- asimis / viksvomis
- tiarellomis
- heucheromis
Jis ypač naudingas kaip jungiantis foninis augalas, kuris sušvelnina ryškių lapų ar žiedų kompoziciją.
Kur jis geriausiai atsiskleidžia
Šis augalas nekuria „wow“ efekto vienas vazonėlyje sodo centre, bet sode jis labai vertingas. Ypač gerai atrodo:
- sodinamas grupėmis po 3–7 augalus,
- natūralesnėse kompozicijose,
- miškingame, drėgnokame pavėsyje,
- kartu su stambialapiais ar smulkialapiais pavėsio daugiamečiais.
Veislės ir formos
Rūšinis Luzula sylvatica dažniausiai ir yra auginamas. Kartais pasitaiko margalapių formų, pvz.:
- ‘Marginata’ – lapai su šviesesniais kraštais, dekoratyvesnė, bet kiek labiau „sodinė“ išvaizda.
Jei ieškote natūralesnio efekto, dažniausiai geriausia rinktis paprastą žalią rūšinę formą.
Pliusai
- labai gerai auga pavėsyje,
- dekoratyvus beveik visus metus,
- mažai priežiūros,
- tinka natūralistiniams želdiniams,
- gerai dera su kitais pavėsio augalais,
- atsparus ir ilgaamžis.
Minusai
- nemėgsta sausos kaitros,
- saulėje praranda grožį,
- žiedai nėra labai ryškūs,
- netinka, jei ieškote ryškaus spalvinio akcento.
