Džioveklė – tai Orobanche genties augalų grupė. Šie augalai įdomūs tuo, kad yra parazitiniai; jie nevykdo fotosintezės, o maisto medžiagų gauna prisitvirtindami prie kitų augalų šaknų. Broomrapsai žinomi dėl savo unikalios gyvenimo strategijos ir chlorofilo trūkumo, dėl kurio jie pasižymi išskirtine išvaizda, kuri skiriasi nuo daugumos kitų žydinčių augalų.
Džioveklės rūšys skiriasi savo specifiškumu šeimininkams – vienos taikosi į daugelį šeimininkų, kitos yra labiau specializuotos. Dėl tokio parazitinio pobūdžio jos dažnai tampa problemiškos žemės ūkyje, nes gali smarkiai paveikti pasėlių sveikatą ir derlių. Joms būdingi tankių, vamzdiškų žiedų kuokštai, kurie gali būti gana vizualiai įspūdingi. Žiedai paprastai būna geltonos, violetinės arba baltos spalvos.
Dėl parazitinio gyvenimo būdo ir ūkininkavimui keliamų sunkumų šluotelės yra botanikos ir žemės ūkio studijų objektas, o moksliniai tyrimai sutelkti į jų biologijos pažinimą ir metodų, kaip kontroliuoti jų plitimą pasėlių laukuose, paiešką.
Džiovyklės priežiūra
Džioveklės (Orobanche spp.) priežiūra kontroliuojamoje ar sodo aplinkoje yra gana unikali, nes jos yra parazitiniai augalai, kurių maistinės medžiagos visiškai priklauso nuo augalų šeimininkų. Toliau pateikiame keletą pastabų, jei jus domina Džioveklės auginimas ar tvarkymas:
Pasirinkite augalą šeimininką: Pirmiausia nustatykite, koks augalas šeimininkas yra tinkamas ir reikalingas jus dominančiai Džioveklės rūšiai. Kai kurios Džioveklės rūšys būdingos tam tikriems augalams šeimininkams, o kitos gali parazituoti ant įvairių rūšių augalų. Įprasti šeimininkai yra ankštinių, astrinių ir žolinių šeimų atstovai.
Augalų šeimininkų sodinimas: Prieš įveisiant Džioveklę, reikia nustatyti jos augalus šeimininkus. Tam reikia atlikti tipišką sodininkystės priežiūrą: pasodinti sėklas arba daigus, užtikrinti tinkamą saulės šviesą, laistymą ir dirvožemio sąlygas.
Džioveklės pristatymas: Džioveklės sėklas galima sėti aplink augalų šeimininkų šaknų zoną. Joms sudygti būtinas kontaktas su šeimininko šaknimis, todėl labai svarbu tinkamai jas įterpti. Džioveklės sėklos yra mažytės ir kelerius metus gali išlikti ramybės būsenoje dirvoje, kol aptinka cheminį signalą iš tinkamo šeimininko šaknų.
Valdymas: Džiovyklės yra parazitinės ir iš savo šeimininkų pasisavina maistines medžiagas, todėl svarbu valdyti jų augimą, kad nepakenktų augalams šeimininkams. Tai reiškia, kad reikia stebėti jų plitimą ir galbūt sumažinti jų skaičių, jei jų tampa per daug.
Etiniai ir teisiniai aspektai: Turėkite omenyje, kad Džioveklės auginimas gali turėti etinių ir ekologinių pasekmių, ypač jei jos patenka į natūralią aplinką ar žemės ūkio paskirties plotus, kur gali tapti invazinėmis ir pakenkti pasėliams ar vietinių augalų populiacijoms. Kai kuriuose regionuose parazitinių augalų, tokių kaip Džioveklė, auginimas ir transportavimas gali būti reguliuojamas.
Stebėjimas ir tyrimas: Džioveklės gali būti įdomios botaniniu požiūriu. Stebint jų gyvenimo ciklą, sąveiką su augalais šeimininkais ir žydėjimo ypatumus galima sužinoti apie parazitinių augalų dinamiką.
Džioveklės priežiūra labiau susijusi su ekologinės pusiausvyros palaikymu nei įprasta augalų priežiūra, atsižvelgiant į jų poreikį turėti šeimininką ir galimą poveikį kitiems augalams.
Džioveklės rūšys
Džioveklės (Orobanche gentis) yra daug rūšių, kiekviena iš jų prisitaikiusi parazituoti tam tikruose augaluose šeimininkuose arba šeimose. Šiai genčiai priklauso daugiau kaip 200 rūšių, kurios labai skiriasi savo išvaizda, specifiškumu šeimininkams ir geografiniu paplitimu. Štai keletas žymių Džioveklės rūšių:
Paprastoji džioveklė (Orobanche minor): Ši rūšis gana plačiai paplitusi ir gali parazituoti įvairiuose augaluose, įskaitant dobilus ir kitus ankštinius augalus. Ji pasižymi mažais, šviesiai geltonais ar violetiniais žiedais.
Didžioji džioveklė (Orobanche rapum-genistae): Ši Džioveklė, ypač taikanti į šluotų (Genista) genties rūšis, pasižymi aukštais, tankiais gelsvų žiedų kuokštais ir aptinkama daugiausia Europoje.
Džioveklė gebenė (Orobanche hederae): Kaip rodo pavadinimas, ši rūšis parazituoja gebenės augaluose. Jos žiedai gali būti nuo violetinių iki beveik juodų ir yra kilusi iš Europos.
Džioveklė Džioveklė (Orobanche reticulata): Ši rūšis specialiai taikosi į erškėtuoges ir kitus giminingus augalus. Jos žiedai pasižymi rausvų gyslų tinklu per kitaip blyškius žiedus.
Pupelių džioveklė (Orobanche crenata): Ši rūšis yra didelis kenkėjas Viduržemio jūros regione, pažeidžiantis ankštinius augalus, ypač pupeles, ir darantis didelį poveikį žemės ūkiui. Jos žiedai paprastai būna balti arba kreminiai su violetiniu centru.
Vienspalvis pelėdgalvis (Orobanche uniflora): Ši nedidelė rūšis, aptinkama Šiaurės Amerikoje, dažnai vadinama vienažiedžiu Džiovkeliu. Ji paprastai turi vieną nedidelį, baltą arba violetinį žiedą ant stiebo ir parazituoja įvairiuose augaluose.
Pomidorinė Džioveklė (Orobanche ramosa): Ši rūšis, kelianti didelę grėsmę pomidorų auginimui, taip pat gali pažeisti bulves ir baklažanus. Ji turi tankias vamzdiškų violetinių žiedų kekes.
Kiekviena Džioveklės rūšis unikaliai prisitaikė prie savo ekologinės nišos, kurią pirmiausia apibrėžia pasirinktas augalas šeimininkas. Valdant ir tiriant šiuos augalus reikia suprasti jų specifinius santykius su šeimininkais, kurie gali būti labai svarbūs kontroliuojant jų plitimą žemės ūkio aplinkoje.
Remtasi: powo.science.kew.org , apiegeles.lt
Autorius: Simas Mikaliūnas – sodininkas mėgėjas. Simas skiria didžiąją dalį savo laiko ir pastangų augalų priežiūrai, stebėjimui ir sodininkų-daržininkų bendruomenei.
